Šv. Mikalojaus bažnyčia
Bažnyčią paskutiniaisiais pagonybės metais pastatė Vilniuje įsikūrusi vokiečių bendruomenė. Rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėta pirmaisiais Lietuvos krikščionybės (1387 m.) metais. Jau tada ji buvosi mūrinė ir senokai pastatyta. XVI a. sumūryti gotikiniai stulpai ir skliautai vietoj buvusių medinių lubų. Tada bažnyčia įgavo vėlyvosios gotikos bruožų. Po XVIII a. vidurio gaisro buvo pastatyti vėlyvojo baroko altoriai, vargonų choras, permūryti langai. Vilniaus bažnyčioje XIX a. pirmojoje pusėje panaikinti lietuviški pamokslai, iki XX a. lietuviškų giesmių ir pamokslų bažnyčiose nebuvo. 1901 – 1939 m. Šv. Mikalojaus bažnyčia buvo vienintelė Vilniuje, kurioje vyko lietuviškos pamaldos. Tuo pačiu ji buvo ir lietuvių kultūrinis centras, lietuviai rinkdavosi apleistoje Šv. Mikalojaus bažnyčioje ir giedodavo. Atgauta bažnyčia buvo apleista, be langų, grindų. Šiek tiek vėliau ji buvo suremontuota, pastatyta zakristija, tvora. Buvo giedama ir pamokslai sakomi lietuvių kalba. Iki 1939 m. ji buvo vienintelė Vilniuje, kurioje pamaldos laikytos lietuvių kalba. Po Antrojo pasaulinio karo suremontuota, šventoriuje pastatytas Šv. Kristupo paminklas, skulptorius Antanas Kmieliauskas. Tai, galima sakyti, buvo rezistencijos (pasipriešinimo) aktas, nes miesto herbą, kuriame vaizduojamas Šv. Kristoforas, sovietų režimas buvo uždraudęs.
Šis raudonų plytų pastatas atrodo kuklus, gal net primityvus, bet patraukia akį jaukumu. Plytos dėtos gotikiniu būdu, daug kur netaisyklingai. Sienos ne tiesios, kampai ne visiškai statūs, apsidė netaisyklingo plano. Trikampis fasadas pastaruoju metu metodiškai restauruojamas, norima pabrėžti jo gotikinį stilių. Viduje trys navos su tinkliniais ir žvaigždiniais skliautais. Didžiajame altoriuje yra XVI a. Šv. Mikalojaus paveikslas. Taip pat bažnyčioje yra dvi skulptūros: gotikinio laikotarpio Šv. Liudviko statula ir 1930 m. pastatytas bronzinis Vytauto biustas (skulptorius Rapolas Jakimavičius).
