Šv. Paraskevijos cerkvė (arba Piatnicos cerkvė) stovi trikampėje aikštelėje Vilniaus senamiestyje, Didžiojoje gatvėje, visai šalia Vilniaus Rotušės.

Ši cerkvė buvo pastatyta 1345 m. Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės kunigaikščio Algirdo pirmosios žmonos Marijos Jaroslavnos iniciatyva. Tai buvo pirmoji akmeninė krikščionių šventykla Vilniaus mieste. XVI a. viduryje cerkvė visiškai sudegė, jos vietoje buvo pastatyta nauja, kuri 1610 m. miesto gaisro metu vėl apdegė. Tada ji atiteko unitams, bet sakoma, kad unitai pastato neprižiūrėjo, dokumentuose rašoma, kad cerkvė virto smukle, tai gi po kiek laiko ji vėl buvo grąžinta ortodoksams ir 1698 m. atstatyta. 1748 m. cerkvė vėl beveik visiškai sudegė, vėliau atstatyta, bet 1795 m. vėl atiteko unitams, 1839 m. grąžinta stačiatikiams, kurie 1864 m. atliko kapitalinį remontą (architektas N. Čiaginas). Antro pasaulinio karo metu smarkiai apdegė cerkvės vidus, bet 1945 – 1949 m. joje buvo atliktas kapitalinis remontas. 1959 m. cerkvėje buvo sumanyta įrengti ateizmo muziejų, tačiau šis planas neišdegė, bet dar po poros metų cerkvė vis tiek buvo uždaryta. Po metų joje įrengtas smulkiųjų dailės darbų muziejus. Pirmaisiais Nepriklausomybės metais cerkvė vėl grąžinta ortodoksams. 2005 m. pirmą kartą Lietuvos istorijoje ortodoksų Liturgija vyko lietuvių kalbai. Nuo tada Šv. Paraskevijos cerkvėje lietuviškos pamaldos vyksta kiekvieną sekmadienį.

Sakoma, jog čia 1705 m. caras Petras I krikštijo afrikietį Hanibalą (žymaus poeto Aleksandro Puškino prosenelį). Tačiau ne visi istorikai su tuo sutinka.